Tai ir mūsų karas

Tądien Alytaus miesto policijos krepšinio komanda nusileido kolegoms iš kaimyninės Marijampolės. Grįždamas namo 37-erių reagavimo skyriaus viršininkas ir Alytaus komandos vidurio gynėjas Mantas Struckas daug galvojo apie karą. Karas prasidėjo ryte, ir jis, kaip ir kiti, apie tai sužinojo vos pabudęs. Perskaitė žiniose, kad Rusija paleido raketas visoje Ukrainoje ir kariuomenė pradėjo plataus masto puolimą. Po kelių valandų tapo žinoma apie kamščius prie didelių miestų išvažiavimų ir pasienyje. „Važiavome ir kalbėjomės su vyrais, kaip jaustumėmės, jei vaikus ir žmonas tektų išleisti nežinomybėn į užsienį, o patiems likti ginti šalies“, – vėliau prisimins jis. Taip besikalbant jį užklupo vadovybės skambutis. „Mantai, sveikinu, – išgirdo ragelyje, – tu vadovausi miesto Ukrainos pabėgėlių centrui.

Lygiai po dviejų mėnesių jis šią istoriją pasakojo Alytaus kultūros centro fojė. Jam vadovaujant, savivaldybės administracijos, vietos policijos darbuotojų ir daugybės Raudonojo kryžiaus, labdaros ir paramos fondo „Maisto banko“ ir „Gelbėkit vaikus“ savanorių rankomis erdvus trijų aukštų pastatas vos per keliolika valandų virto pirmuoju Lietuvoje nuo karo bėgančių ukrainiečių priėmimo centru. Pirmieji bėgliai čia sutikti jau vasario 25 d. Iki šiol į šį centrą kreipėsi daugiau kaip 7200 ukrainiečių. Iš viso Lietuva jau priėmė daugiau kaip 44 tūkstančius pabėgėlių iš Ukrainos.

***

Ukrainos vėliavos Lietuvoje yra visur: ant oficialių įstaigų vėliavų stiebų, privačių namų ir butų languose, vitrinose, gatvėse ir grafičiuose, reklaminiuose skyduose ir televizijoje. Pasak vietinių, greitai pradėjo trūkti ne tik pačių vėliavų, bet ir audinio bei visko, kas mėlyna ir geltona, – pavyzdžiui, mėlynų gėlių puokštėms, kad būtų galima jas derinti su geltonomis. Dar didesnė atjauta juntama žvilgsniuose, kai tik žmonės sužino, kad tu esi iš Ukrainos. Lietuviai stengiasi padėti viskuo, kuo gali, – taip pat ir būstu. Man yra neįtikėtina, tačiau lietuviams, su kuriais bendravau, tai yra natūralu, kad bent iki šiol Alytuje, kuriame gyvena apie 50 tūkstančių žmonių, ukrainiečiams apgyvendinti neprireikė nė vieno savivaldybės ar valstybinio būsto – visus pas save priglaudžia vietos gyventojai. Lietuviai gali pasiūlyti būstą ar parvežimą nuo pasienio per organizacijos „Stiprūs kartu“ svetainę. Arba tai galima padaryti tiesiogiai tokiuose centruose kaip šis.

Viena iš tų, kuri negalėjo likti nuošalyje, yra baldų gamybos įmonės tarptautinių užsakymų vadybininkė 43 metų Ramunė Lamsargytė. Patyrusi pirmųjų dienų šoką, ji užpildė prašymą tapti centro savanore. Po kelių dienų, nesulaukusi atsakymo, pati atvyko į centrą. „Tai jums reikia savanorių ar ne?“ – paklausė nieko nelaukdama. Ir ji liko. Dabar keletą dienų per savaitę laisvu nuo darbo metu ji po 4 valandas budi centre – Raudonojo kryžiaus savanorių komandoje.

– Kas jus čia atvedė? – klausiu.

– Baimė, – sako negalvodamas. Tada paaiškina: – Žiūrėjau žinias ir man buvo labai baisu. Ne dėl mūsų, dėl ukrainiečių. Buvo baisu, kad tokie dalykai yra įmanomi mūsų laikais.

***

Ramunės atsakomybės sritis – naujai atvykusiųjų registracija. Centre viskas sutvarkyta taip, kad pavargę kelionėje žmonės patirtų kuo mažiau streso. Holas padalintas į atskiras zonas, kiekvienas žingsnis yra sunumeruotas ir paaiškintas ženklais ukrainiečių kalba. Pirmas punktas – registracija. Ukrainiečiai užpildo trumpą anketą, gauna kuponus higienos ir maisto rinkiniams, kurie jiems iš karto ir išduodami. Kiti žingsniai: registracija migracijos tarnyboje, būsto ir darbo paieška pagal poreikį. Siekiant greičiau išspręsti biurokratinius klausimus, centre įrengta 30 darbo vietų migracijos tarnybos atstovams ir yra keli įrenginiai biometriniams duomenims fiksuoti. Kiekvienas užsiregistravęs asmuo gauna leidimą gyventi Lietuvoje vieniems metams, su galimu pratęsimu.

Ukrainiečiai centre gali likti iki 72 valandų. Antrame ir trečiame aukštuose yra įrengtos miegamos vietos 300 žmonių. Sulankstomos lovos, antklodės, rankšluosčiai – viską valstybė nupirko iš Lietuvos rezervinio fondo.

– Dabar jis beveik tuščias, bet buvo naktų, kai vos ne visos lovos buvo užimtos, – pasakoja Centro koordinatorius Mantas Struckas. Ir prisimena vieną iš tokių naktų, kai alytiškiai priėmė nakvynei ukrainiečius, vykstančius tranzitu į Suomiją. 

– Jie bėgo iš vietų, kur vyko įnirtingi mūšiai. Nepamenu tiksliai iš kur. Iš pradžių evakuaciniais traukiniais per Ukrainą, paskui į Lenkiją, tada pas mus. Kelias dienas jie buvo kelyje, buvo vaikų, kurie, manau, galėjo mirti nuo nuovargio ir dehidratacijos. Vieną tokį 4 metų berniuką nešiau ant rankų. Jis vos judėjo.

Tą dieną Mantas grįžęs namo tiesiog prieš vakarienę apsiverkė. Namuose laukė trys jo paties vaikai.

– Jie atvyko iš vietų, kur vyko įnirtingi mūšiai. Policijoje dirbu septynerius metus, visko mačiau. Bet tai mane tiesiog išmušė iš vėžių.

Autobusai iš Ukrainos vis dar važiuoja kasdien, nors nuo kovo vidurio pabėgėlių srautas sumažėjo. Pirmoji prie ukrainiečių vežimo prisijungė viena didžiausių Lietuvos vežėjų – keleivių vežimo bendrovė „Kautra“, per metus aptarnaujanti apie 6 mln. keleivių. Ji parūpino savo autobusus ir vairuotojus, kurie Ukrainoje surinkdavo žmones ir nemokamai juos atveždavo čia. Vienas reisas kainuoja 2500 eurų. Iki šiol pavyko suorganizuoti daugiau nei 200 reisų, kiekviename autobuse po 50 žmonių. Iniciatyvą iš pradžių finansavo nevyriausybinė organizacija „Blue / Yellow“, kuri nuo 2014 m. rėmė Ukrainos karinį pasipriešinimą. Vėliau projektą finansuoti ėmėsi „Stiprūs kartu“ ir susisiekimo ministerija. Tokiu autobusu į Lietuvą atvyko ir 60-metė Larisa iš šiuo metu rusų okupuoto Skadovsko Chersono srityje.

***

 Ji man priminė mano mamą. Jos yra bendraamžės, abi paprastos ukrainietės iš rusakalbių pietų, turinčios tvirtą proukrainietišką poziciją. Larisa man nuoširdžiai šypsosi, kaip savo dukrai – galbūt todėl aš taip pasijaučiau. Ji entuziastingai pasakoja apie savo gimtąjį miestą.

– Skadovskas – kurortinis miestelis. Vasara jis mus dažniausiai maitina. O pastaraisiais metais buvo sunku – dėl koronaviruso turistų buvo mažai, žmonės beveik nieko neuždirbo“, – sako ji. Pati ji maitino turistus pyragėliais: su sūriu, obuoliais, slyvomis – viskuo, kas buvo.

Prasidėjus karui Larisos nebuvo namuose – ji su vyresniąja dukra buvo išvykusi į Moldovą akių operacijai. Gal ir gerai, kad neteko matyti, kaip balandžio viduryje okupantai nuo Skadovsko miesto tarybos pastato nuėmė Ukrainos vėliavas ir iškėlė savo trispalves.

– Kurį laiką buvome Moldovoje. O jauniausia dukra su vyru visada buvo Skadovske. Ji pasakojo, kad rusai užėmė pozicijas Džarylhače ir iš ten paleido raketas per mūsų miestą Chersono ir Mikolajevo link. Dukra prieš kelias dienas išvažiavo – bekelėmis, aplinkkeliais. Pasak jos, jau nieko nebeišleidžia. Jie vaikšto po namus, ieško mūsų vaikinų, – atsidūsta ji.

Kelionėje iš Moldovos į Lietuvą Larisa praleido 34 valandas. Autobuse, prisimena ji, visą tą laiką tvyrojo tyla – žmonės važiavo prislėgti ir išsekę. Todėl jie taip džiaugėsi vietinių svetingumu.

– Iš tikrųjų norėjau į Vilnių važiuoti. Bet štai likimas mane suvedė su Ramune, – šypsosi savo namuose ją priglaudusiai savanorei.

– Tuo metu Vilniuje jau beveik nebuvo laisvo gyvenamojo būsto. Negalėjome rasti ten geresnio varianto Larisai, todėl nusprendžiau su ja pasikalbėti, kad, galbūt, rasčiau jai vietą pas mus. Išsikalbėjome, ir aš pajutau kažką tokio, kad nebegalėjau negalvoti apie ją. Paskambinau dukrai ir emocingai pasakiau: „Šiandien vos neparsivežiau namo žmogaus!“ Maniau, prieštaraus, bet ji paklausė: „Tai kodėl neparsivežei? Aš juk išvažiavus, kambarys laisvas.“ Taip ir gyvename dabar.

Nuo kito mėnesio Larisa turi pradėti dirbti reabilitacijos centre – ji turi masažuotojos išsilavinimą ir patirties. O kol laukia įdarbinimo, ji atlieka masažą kitiems centro savanoriams.

– Pasiilgote namų? –klausiu.

Iki tol nuo jos veido nedingo šypsena, o balsas skambėjo gyvai, tačiau staiga Larisa pritilo. Ji tyli, todėl aš tęsiu. Pasakoju apie Kijevą, apie savo butą Tatarkoje, kuriame nebuvau jau du mėnesius. Apie tai, kad labiausiai man trūksta staltiesės virtuvėje, puodelių, gėlių ant palangės.

– Ir aš… – Larisa norėjo kažką pasakyti, bet nesugebėjo. Minutėlę tylime, vos tramdydamos ašaras.

***

Šį pavasarį Alytaus kultūros centre buvo suplanuotos įvairių tautų kultūros dienos. Vietoje to centras priima ukrainiečių pabėgėlius. „Manome, kad pagalba tiems, kurie yra bėdoje, taip pat yra kultūros apraiška“, – sakė vietos kultūros skyriaus vedėja Vilma Liaukuvienė.

Ji čia nuo pirmų minučių – padeda koordinuoti savanorių darbą kaip miesto savivaldos atstovė.

– Čia man lengviau, – prisipažįsta. – Ypač pirmosiomis dienomis. Čia susipažinau su šeimomis iš Nikolajevo, Zaporožės. Kai ką nors darai savo rankomis, užimi mintis, padedi, tiesiog nebelieka laiko nepaliaujamam naujienų srautui. Nebent vakare grįžusi namo viską glaudžiai peržiūriu – ir tada geriau miegu.

Kalbamės antro aukšto koridoriuje, žvelgdamos į didelę vaikų zonos erdvę, kurioje žaidžia keli ukrainiečių vaikai.

– Lietuviai, latviai, estai – mes puikiai žinome, ką reiškia gyventi šalia Rusijos, – sako Vilma, sunkiai renkanti rusiškus žodžius, – todėl mes iš karto ištiesėme pagalbos ranką ukrainiečiams. Toliau gyvenančios tautos – prancūzai, italai, kiti – tiesiog neturi tokios patirties, kokią turime mes. Jie nežino, kokie, deja, žiaurūs gali būti rusai.

Vilma prisimena mamos pasakojimus apie tai, kaip Antrojo pasaulinio karo metais rusai iš žmonių atimdavo viską – net paskutinę vištą. Ji prisimena savo vyro, kurio abu tėvai jaunystę praleido lageriuose Sibire, istorijas.

– Mano uošvis gimė daugiavaikėje šeimoje: augo 22 vaikai. Vienas iš jo brolių buvo aukšto rango Lietuvos kariškis. Atėjus sovietams, visa šeima buvo pripažinta liaudies priešais. Keli broliai pabėgo į mišką ir tapo partizanais, likusieji buvo ištremti. Mano vyro tėvas 10 metų praleido anglių kasykloje Sibire. Dešimt metų, – pakartoja ji, – nuo 18 iki 28. Tai galėjo būti geriausi jo gyvenimo metai, o jis juos iš tikrųjų praleido po žeme. Man labai sunku apie tai galvoti. Ir tai tik viena istorija iš tūkstančių. Mes visi užaugome žinodami tokias istorijas. Tėvai mums daug pasakojo apie šiuos žiaurumus.

Puikiai suprantu, apie ką Vilma kalba. Mano lietuvių šeima taip pat turi keletą panašių istorijų.

– Aš didžiuojuosi savo tauta, – sako Vilma, – kad mes, tokie maži, sugebėjome pasipriešinti. Tačiau šiandien aš taip pat didžiuojuosi ukrainiečiais. Kartais būna labai blogai, bet staiga kažkas čia pradeda dainuoti ar juokauti. Jūsų sveikas protas, aštrus humoras, jūsų patriotizmas – visa tai išgelbės ne tik Ukrainą, bet ir visą Europą.

***

Olga su 7 metų dukra Marija atvyko į centrą pasiimti 115 eurų vienkartinės pagalbos kortelės maisto produktams įsigyti. Į Lietuvą jos atvyko iš Rubižnės, Luhansko srities. Namuose šeima mėnesį gyveno daugiaaukščio namo rūsyje. Išvykstant jų nuosavame bute buvo išdaužti visi langai, o šalia esantis namas buvo visiškai sugriautas. Miestas jau buvo užimtas.

– Mus čia gerai priėmė, – gėdydamasi sako Olga. – Suteikė mums namą kaime. Jo savininkas gyvena šalia, mums padeda. Mano vyriausias sūnus liko Ukrainoje – jis kariauja, ir aš labai nerimauju. Bet bent jau mano dukra saugi. Ji taip džiaugiasi, kad pagaliau šunį galima vedžioti ne rūsyje, o kieme po atviru dangumi. Ją vis dar tai stebina.

Alytus jau sutiko tūkstančius tokių šeimų. Kiek dar jų bus ir kiek laiko jiems teks čia praleisti, nežinoma. Tačiau vietiniai nepraranda optimizmo.

– Kiekvieną dieną centre dirba nuo 40 iki 200 savanorių, – sako centro koordinatorius, policininkas ir krepšininkas Mantas Struckas. – Tai sudėtinga – mūsų miestelis mažas ir žmonių čia ne tiek daug. Visi jie turi savo darbus, bet kiekvieną kartą čia ateina. Manau, kad kai kurie jų jau pavargo, bet esu jiems dėkingas, kad dar ateina.

– Tai ir mūsų karas, – sako jis. – Kiekvienas čia esantis mūsų savanoris ir aš esame savo fronte. Mums sakoma: jūs būsite tas kitas, ir mes tai suprantame. Mes privalome jums padėti.

Tekstą: Marička Paplauskaite
Nuotraukos: Vlad Likhniakevič